„Ištvermingas, nelepus, stiprus, sumanus, sveikas, darbštus, tarnaujas iki 30 metu amžiaus, tikes ne per sunkius žemes ukio irankius traukti; greitas, galis pavaduoti dar nebuvusi traukini, automobili, darydamas per diena 80-100 km, žemaitukas savo šeimininko ne tik nebuvo ignoruojamas, bet didžiai vertinamas“, – taip apie žemaitukus raše Z. Mockus 1927 metais.
Žemaitukai – viena seniausiu veisliu Europoje, žinoma jau nuo VI-VII amžiaus, – padejo lietuviams karu ir priespaudu metais.
Apie 1241 m. lietuviu muši su mongolais J. Kraševskis raše: „… šis mušis sustabde totoriu invazija Vakaru link, tad Europa yra skolinga Lietuvai, kad ji nebuvo sunaikinta“. Šie ir kiti mušiai, staigus manevrai, tolimi žygiai buvo galimi tik turint daug greitu, tvirtu ir ištvermingu žirgu. Todel garsas apie žemaitukus buvo placiai pasklides.
Veislė
Dabar žemaituku like labai mažai. Žemaituku arkliu augintoju asociacijos nariai stengiasi pagausinti šia veisle, kad žemaitukai sugrižtu i lietuviu gyvenima ne vien priminti apie garbinga Lietuvos praeiti ir nacionalinio genofondo savituma, bet buti ir viena iš labiausiai naudojamu arkliu veisliu vaiku sportui, pramogai, eksportui, šeimos ukiui, hipoterapijai, turizmui ir t.t.
Žemaitukai labai gerai perduoda palikuonims per šimtmecius genuose isitvirtinusias savybes: nereikluma, ištverme, tvirta konstitucija, universalu darbinguma, energinga temperamenta, dailu eksterjera, todel yra neikainojamas Lietuvos arklininkystes genetinis fondas. FAO organizacija žemaitukus pripažino kaip saugotina veisle ir itrauke i Pasaulio žemes ukio gyvunu kataloga.
Žemaitukai ilga laika buvo irašomi i bendras valstybines arkliu kilmes knygas. Nuo isikurimo pradžios (1997 m.) žemaituku veisimo programa vykdo ir kilmes knygas veda Žemaituku arkliu augintoju asociacija. Žemaituku skaicius eme dideti, taciau veisle vis dar tebera dideliam išnykimo pavojuje.